Va, kokių kietų burbulų turėjom. Veidus dėl visa ko nukirpau, bet daugiau nieko nedariau. Num, atspėsit, kaip padarė tuos burbulus? Kol kas dar nerašysiu. ; ))
Ta diena buvo tikrai ypatinga. Ir vienintelė mano gyvenime. Viliuosi, kad ji nepasikartos. Tiesa, ji man nebuvo pati košmariškiausia iš visų. Buvo veikiau ... hm ... įdomi. Taip, įdomi. Juk aš tebesu gyva, o ir skausmo nejutau. Neliko nė vieno įdrėskimo ar mėlynės. Ir randų nei širdyje, nei galvoje nebėra. Žinau, kad padariau viską, ką galėjau. Nesuprantu, kodėl turėčiau graužtis dėl to, kad išgelbėjau ne visą lėktuvą, o tik keletą vaikų ir moterų, sėdėjusių šalia. Tai buvo lėktuvo įgulos pareiga, o ne mano. Viskas. Taškas.
Viskas prasidėjo gražiai. Buvo vieno iš tų ilgųjų savaitgalių, besitęsiančių daugiau kaip dvi dienas, ankstyvas rytas. Beveik visuomet tokius savaitgalius praleisdavau pas pusserę ir jos šeimą Prancūzijos pietuose. Šis nebuvo išimtis. Turėjau išskristi šeštadienį, o parskristi pirmadienio popietę. Tiesą sakant, taip ir buvo. Tik nuotykių buvo šiek tiek daugiau, nei šokinėjimas į baseiną nuo dešimties metrų aukščio tramplino.
Oro uoste buvau likus valandai iki skrydžio. Su savimi turėjau tik rankinę su keletu daiktų, kadangi sumažintą savo būtiniausių daiktų variantą turėjau Prancūzijoje, nes pusseserės namus laikiau antraisiais saviškiais. Prie registracijos stalelio paprašiau vietos prie lango, kadangi dievinau stebėti rytinę saulę pro lėktuvo iliuminatorių. Užsiregistravusi apsikabinau mane palydėjusį tėtį ir pasukau vartų link, nes ten jau būriavosi žmonės. Beveik visi jie žiovavo, dauguma laikė kavos puodelius rankose. Apžvelgiau kiekvieną atskirai ir nusišypsojau: mano ryškūs drabužiai išsiskyrė iš tamsios minios, akys nebuvo užtinusios, nežiovavau ir buvau kupina energijos. Štai kaip mane veikdavo skrydžiai. Įkraudavo teigiama energija.
Sėdėjau savo vietoje prie lango pačiame gale, kur buvo dusinančiai karšta. Skrydis jau artėjo į pabaigą. Nemiegojau, nors beveik visas lėktuvas būtent tuo ir užsiėmė. Visą laiką klausiau lengvos optimistinės muzikos ir žiūrėjau fotoaparate užsilikusias sesers gimtadienio nuotraukas. Tiesa, skrendant pasitaikė ne viena oro duobė, tačiau manęs tai visiškai negasdino. Tik pastaroji duobė buvo itin gili. Ne. Tai nebuvo duobė. Mes leidomės. Pernelyg greit. Pasižiūrėjusi pro langą pastebėjau, kad buvome jau visai neaukštai. Atsisegiau diržą ir tyliai, nežadindama savo kaimynų, nuėjau prie galinio išėjimo. Stiuardesės dar norėjo mane nuvyti, tačiau patikinau, kad galiu padėti. Šiaip ar taip, buvau net kursuose, kuriuos vadinu "Stebuklingi Kursai, mokantys skristi, kai lėktuvui charakiri". Iš tiesų, tąkart jie man padėjo. Kažkaip likau šaltų nervų ir padėjau išskleisti "lieptelius" nuo lėktuvo iki žemės. Man buvo pavestos dvi galinės eilės - 7 vaikai, 4 moterys ir aš pati. Laiku spėjau pamatyti, kad pievoje, kurioje mes jau beveik buvome nusileidę, yra ežeras. Vaikai, matyt, buvo itin išsigandę ir neįsiklausę į saugumo taisykles, nes gelbėjimosi liemenes prisisegė dar lėktuve. Išstūmiau juos visus, liepusi atsidūrus po vandeniu "maskatuoti kojomis, kol išnirsite". Jie nučiuožė "liepteliu", oru krito apie penkis metrus ir atsidūrė vandenyje, ne itin toli kranto. Aš ir keturios moterys liemenes prisipūtėm čiuoždamos į patį ežero vidurį. Kai pajutau, kad jau esu tik ore, išgirdau spiegimą. Pastebėjau didžiulę ugnį. Tuomet atsidūriau po vandeniu, tačiau net ten girdėjosi sprogimas. Išnirusi pamačiau kitame ežero krante liepsnojantį lėktuvą. Netoli priešingo plūduriavo vaikai. Ėmiau plaukti link jų, liepusi nejudėti, o moterims sekti paskui. Laimei, ežeras buvo nedidelis. Nors jame praleidome nedaug laiko, išlipę visi tirtėjome. Noras susikurti ugnį, kai už nedidelio atstumo degė lėktuvas, buvo absurdiškas, bet jis buvo. Tačiau aš nenorėjau eiti prie lėktuvo. Nenorėjau matyti išdarkytų kūnų. Vaizdavausi, kad matau juos iš ten, kur buvau, nors tai ir buvo visiškas absurdas. Kol buvau paklydusi savo mintyse, vaikai kažkaip užkūrė laužą. Nerūpėjo kaip. Svarbiausias buvo laužas.
Netrukus prie mūsų nusileido straigtasparnis. Visus nuskraidino į ligoninę, klausinėjo vardų ir pavardžių, iš kur mes, kokio amžiaus esame, kaip išsigelbėjome. Pranešė artimiesiems, kad esame gyvi. Kiekvieną atskirai nuvedė pas daktarą, kuris turėjo mus apžiūrėti, vėliau - pas psichologą. Iš pirmojo daktaro išėjau greičiausiai, mat neturėjau jokių nelaimės žymių, išskyrus permirkusius drabužius. Pasitarnavo tie kursai ir ilgi prievarta baseine praleisti metai. Pas psichologą ilgai irgi neužsibuvau. Mano protas išliko stebėtinai aiškus. Tiesiog papasakojau, kaip viskas vyko, patikinau, kad man viskas gerai ir paprašiau daugiau niekada gyvenime nesutikti tų žmonių, kuriuos neva išgelbėjau. Bijojau jausti iš jų kažkokį spaudimą. Apskritai, nenorėjau, kad kas nors apie tai žinotų ir paprašiau, kad niekur nebūtų minimas mano vardas ar pavardė, nebūtų viešinama mano išvaizda. Ir mano prašymas buvo įvykdytas.
___________________________________________________
Ačiū tiems, kas perskaitė, jei tokių buvo. Šis kūrinys man nemažai reiškia, net jei nėra vienas iš geresnių mano darbų.
___________________________________________________
Meduti, jei vis dar liūdi, tai tikiuosi, kad greitai nebeliūdėsi. (hug) I wish to see u soon sooo much ..
M., norėčiau, kad vėl pradėtume nors kažkiek bendraut. Taip, niekad daug ir nebendravom, bet jaučiu, kad rastume apie ką pakalbėt. Jei tik abu turėtume pakankamai kantrybės. [Hah, dabar visi M.'ai, skaitantys tai, ir bent kiek mane pažįstantys, galės galvot, ar apie juos čia. ;D]
Džaste, ačiū už įdomų pokalbį šįvakar. Esi šaunus žmogus ir, manau, turim nemažai bendro. Nebeliūdėk. (hug)
Mielieji Mano, tikiuosi, kad penktadienį ištaškysim ir Jūs per daug nepridirbsit. Įsimyliu Jus vis labiau. Norėčiau, kad dar keletas būtų kartu su mumis, bet deja deja, ne viskas yra įmanoma. O gal..? <3
J., G. ir J., pasiilgau Jūsų. Rimtai. Kad ir ką bekalbėčiau. Prisirišau juk.
Fotkė pakankamai žiauri, bet užtat žmooogai kokie. ! <3
Bertos juokas yra nuostabus ir visad užkrečiantis.
Arnoldo vaizduotė pranoksta visų mūsų, kartu sudėjus.
Donatos šėlsmai visuomet pradžiugina ir priverčia pakilti.
Visi kartu Jūs nerealūs. Nesveikai mylimi.
Tiek daug buvu ir tiek dar bus. Būtinai !
Berta, Donata, Arnoldai - myyyyyliu.
<3
Just because this picture by pūkis [or squishe] is very beautiful and is called "Your Lies Are Deep Inside Me"Visi tokie vasariški. Į veidus įsistatę mėnulio pjautuvus, ir vaidina laimingus. Aš žinau, kad tai lengva. Ir tą mėnulį nusiraškyti nuo dangaus nėra sunku. Jei pati nesugebėčiau - paprašyčiau ko nors, bet nenoriu. Man negera nuo tų dirbtinių, idealios formos šypsenų. Nuo juoko, kuris įtikina tik tuos, kurie apžiūrinėja knygų viršelius, tačiau pačių knygų neskaito. Bet yra aplinkui tų tikrų. Tokių, kurie uždega savo entuziazmu. Akimis tarsi apkabina ir tuomet taip gera pasidaro. Šilta. Tuomet grįžti į namus ir atrodo, kad peilis susmigo į širdį ir ją išdraskė. Prisimeni, jog tie, kurie apkabindavo realiai, dabar gerokai toliau už mėnulį. Bet sunku. Sunku nustot tuos žmones vadint draugais. Kai dar dega viltis. Net jei kaskart paskambinus ar parašius Tau neatranda laiko. Net jei nebenori Tavęs matyt. Ir tie netesėti pažadai. Tiksliau, nebetesimi. Dalis manęs džiaugiasi dėl geresnio (buvusių?) draugų gyvenimo, o likusioji yra traukiama į juodąją skylę, nes man tebereikia. Turiu iš kažkur atrast savy jėgų ir sustiprėt. Gal sustiprėjus grįžtų ir senieji draugai? O šitą išbraukiam. Gal man jų tiesiog nebereiktų? Aš prižadu sau, jog susitvarkysiu. Atrasiu giliai savy jėgų. Ieškosiu to, kas malonu ne tik aplinkiniams, bet ir man pačiai. Ir pagaliau, yra dalykų, kuriuos aš privalau padaryti dėl savęs. Reikia ieškoti džiaugsmų mažuose dalykuose, jei didelių šiuo metu nėra. Sėkmės man pačiai. Ir Jums. [jei kas nors beskaito.]
Everybody's dancin' in the moonlight...
Nedaug trūksta iki ašarų, tad geriau jau neleisiu muzikos. Nesugebėsiu surasti nieko, kas pakeltų mano nuotaiką. Būtų pakenčiama, jei ne ausis, nosis ir gerklė, pereinanti į bronchitą. Be antibiotikų niekaip, žinoma. Nesiruošiu sirgti. Svarbiausia, kad dabar skrandis atlaikytų. Apskritai, šaunu viskas. Pirma pradžia - pusė darbo, kaip sakoma. Nors negera bus, jei pabaiga bus be to, kas dabar slysta iš rankų. Kaip gaila, kad ne viskas priklauso nuo mūsų pačių. O jei priklausytų, aš nebūčiau viena. Visomis prasmėmis. Jos manęs nepaliktų. Jos būtų kartu. Jos neslystų iš rankų. Jos nedingtų kaip į vandenį. O jie... Jie būtų. Tiesiog būtų su manimi. Kartu. Jokiu būdu ne atskirai. Prarasti yra sunku. Bet ištversiu. Visi ištveria. Žmonės turi erzinančią savybę dingti kartu. Todėl ištverti yra sunkiau. Mane išmokė vieną žodį. Jo reikšmę. Daug dalykų išmokė. Ir atėmė tuo pačiu. Nors ne... Neatėmė. Pati atidaviau. Su meile, džiaugsmu, tikėjimu. O man? Turėjau ne pilną pusmetį džiaugsmo. O dabar turiu svajones. Ir gal tikrai reikia pagaliau pasirįžti ir paklausti. Aš nepyksiu už tiesą. Kad ir kaip ji mane sužeistų. Nelengva, bet bent žinosiu. Jei visgi tiesa nebus skaudi, gal kas nors pasikeis. Bet juk mano minčių niekas neperskaito, tad logiška, jog negaunu to, ko noriu. Kažin, susisieksiu šian, ar ne. Tikiuosi, kad taip.
Without you i'm like immortal suicide...
Kam reikalingas pokalbis, kai tas, kuris jį suorganizavo, turi vieną savo tiesą ir nepriima kitų žodžių? Kam reikalingi draugai, kuriais negali pasitikėti? Sugaištas laikas. Dūstu. Smaugia. Spaudžia. Melas. Ribos. Rėmai.
O rytoj vėl šypsotis. Apsimesti, kad viskas gerai. Gyventi nerūpestingai. Ir kiekvieną mielą dieną... Akistatos su baimėmis. Ir priešais.
Išvažiuoti. Palikti. Nebegrįžti. Nebeatsisukti. Pradėti. Kvėpuoti. Gyventi.
______________________________________________________
Rašyta senokai, bet šiandienai tinka idealiai. Taip idealiai, kad net baisu ir bloga.
M.,
Aš nekenčiu melo, bet myliu Tave. Ir nežinau, ką man daryti. Mane purto iš vidaus, kai girdžiu/matau Tavo žodžius ir esu tikra, kad jie nėra tikri. O kai pasakau, kad netikiu, Tu ignoruoji. Tarsi nebūčiau nieko sakius. Galbūt aš ir klystu. Tuomet galėtum paneigti. O jei neklystu... Kodėl meluoji? Niekaip nesuprantu, kam reikalingas melas. Jei nenori sakyt tiesos, tai ir nemeluok. Nesakyk nieko. Aš neretai noriu, kad Tavęs mano gyvenime nebebūtų. Jei nenori, kad klausinėčiau, taip ir pasakyk. Arba pasakyk, kad viską baigtume. Ir net jei išsiųsčiau šitą laišką Tau asmeniškai... neatrašytum. O gal sukalbėtum ką nors nerišlaus, nelogiško, galbūt rastum kaip išsisukt. Ir aš puikiai žinau, kad Tu jauti, jog tai Tau. Bet žinau, kad atsakymo nesulauksiu. O jei vis dėlto sulaukčiau, kad ir koks jis bebūtų, nudžiugčiau, kad atrašei. Bet ką aš čia. Nai-vuo-lė. Žinai, kodėl nesiunčiu asmeniškai? Nes nenoriu, kad supyktum. Juokinga? Nesiginčiju. Bet abiems bus lengviau, kai kartu apsimesime, jog šio laiško/įrašo nebuvo. Juk visuomet taip būna. Bet kad žinotum - aš pykstu. Dėl to, kad Tu esi vienintelis žmogus, pažįstantis ne tik Žygimantę, bet ir Vakarę, o kartais, labai labai kartais, ir Vakariuką. Ir aš tikėjausi, kad tai bus labiau įvertinta. Nebūtina atsakyti tuo pačiu. Tik vertinti.
Tavo.
Vakarė.
Arba [šiuo metu] - Vakariukas.
Kai buvo noras, nebuvo galimybių. Kai galimybių yra, nebėra noro. Šiaip jau nenorėčiau tuo tikėti. Skaudu suvokti. Kaip skaudu suvokti, kad kažko nebėra ar greit nebebus gyvenime. Sunku pašalinti iš skaipo kontaktų. Tarsi kaskart, pamačius online ir viską iš naujo prisiminus, būtų lengviau. Bet aš vistiek nenoriu nenoriu nenoriu tikėti, kad kažkas nebeturi noro. Atsiradau tada, kai manęs reikėjo. O dabar nebereikia. Iš tiesų, aš juk nesu patogi. Taip, aš galėčiau tiesiai šviesiai paklaust, ar aš reikalinga. Sakytų, kad taip. Arba paklaust, ar tebėra noras. Sakytų, kad žinoma, bet kažkas [sugalvotų ekspromtu] trukdo. Arba kažką panašaus į:"Vakare [taip, būtent: Vakare. taip kreipiamasi tada, kai norima šnekėt/atrodyt rimtai], tu juk sakei, kad viskas gerai ir tu rami. O dabar? Tik nereikia..." O iš tiesų visa tai reikštų, kad nenorima pasirodyt nemandagiai ir bandoma išsisukti nuo atsakymo. Ir tikrai, gal ir nekvaila būtų viską pabaigt. Bet jau geriau mirsiu nei gyvensiu atsisakius. Net palyginimo nesugalvoju tokio, kuris apibūdintų mano netektį. Išsisėmiau?
But still ... am i necessary for u?
Galva plyšta jau beveik visa savaitė. Be perstojo. Ir vienintelis vaistas, kuris man padėtų yra nepasiekiamas. Ir kol toks bus, tol man skaudės galvą. Žinau. Visuomet taip būna. Ahh... Nekenčiu, kai kažkas Nr.1 būna priklausoma(-s) nuo kažko Nr.2. Kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį tik priešingos krypties. Kažkas panašaus. Geriau jau neturėtų. O energetinių vampyrų aplinkui kiek tik (ne)nori. Kažin, kaip greitai jie pasisotins. "Žygimante, kažkaip atsipūtei. Neužsnūsk ant laurų." O jai kas? Negalės didžiuotis manimi, nors tai ne jos nuopelnas? Pf.. Ir neminėkit man nieko apie drugelius pilve. Kažin, ko reiktų prisivalgyt, kad juos ten jausti? Ir ko prisivalgė (prisivartojo?) tas, kuris sugalvojo šitą posakį. Uhhh... Ir beje, žavuoliai, apsispręskit, ką darot. Nes keletas iš Jūsų laužo tai, ką susitarėt. Taip, žinau, aš ir vėl išgirdau ir pamačiau tai, ko neturėjau. Deja, man dažnai taip (ne)pasiseka. Noriu, kad jos išvažiuotų. Nes jau imu pamiršti save. Bloga nuo tos profesionalios vaidybos. Niekad nebūsiu aktore. Ir taip, jie jau žino kada skirsis, aš net neįsivaizduoju, kada būsiu kartu... Užtat laiškus vis dar rašau. Neatsisakysiu šio malonumo. Kai nors trumpam pamiršti visa, kas aplinkui.
Šiek tiek pakeičiau savo blogo šabloną. Kažkaip norėjosi atsinaujintni, o be to, man labai patinka žaisti su visokiais kompiuteriniais dizainais. ^^ Tik gaila, kad žinių bagažas labai labai minimalus ...
Bet kokiu atveju, norėtųsi išgirsti nuomonę apie naująją blogo išvaizdą ir sužinoti, ar Jums netrukdo tie burbuliukai skaityti.
P.S. fonas pasiskolintas iš http://behindlove.deviantart.com/
Aš myliu savo vaivorykštę. Taip, turiu tokią. Nuosavą. Ant lubų. Vakarais galiu žiūrėti į vieną, taisyklingos formos, su pradžia ir pabaiga. O rytais, kai saulė pažadina mane akindama savais spinduliais, jų būna net dvi. Tęsiasi nuo vieno lubų krašto iki kito. Abi. Jos nuostabios. Nejučiom rytas prasideda šypsena, kuri žada nuostabią dieną. Tik gaila, kad vaivorykštės spalvos dienai einant ima blėsti. Dažnai vakarais lieka tik mėlyna. Tada einu į savo archyvą ir ieškau žinutės, kuri priverčia pasijausti saugia. Tarsi kažkas stovėtų už nugaros ir neleistų liūdesiui ir blogiui prisiartinti. Tiesa, norėčiau, kad keletas manųjų gyvenimo žvaigždių jaustųsi taip, kaip aš. Norėčiau, kad Jūs bent vieną vakarą pamirštumėt visas savo problemas ir pasijustumėt laimingi. Kad galėtumėm kartu žiūrėti į vaivorykštę ant lubų ir į žvaigždes danguje. Ir gertumėm žydro meškučio arbatą. Tą, kuri savo kvapu užtvindo visą, kas yra aplinkui.
________________________________________________________
Noriu prie jūros. Iš esmės, galėčiau važiuoti. Kaip ir turiu viską, ko reikia, kad kelias dienas praleisčiau ten. Bet nenoriu būti ten viena. Noriu kokios vienos žvaigždelės šalia. Ei, žvaigždele, gal nori kartu? Ryt iš pat ryto.
Aš dažniausiai myliu ne tuos, kuriuos reikia. O tų, kuriuos reikėtų, neprisiverčiu pamilti. Aš myliu Londoną. Myliu jo orą, jo parkus, jo gatves, jo metro, jo traukinius, jo žmones. Tik Tavęs - ne. Tave mylėdama aš jausčiausi išduodanti vieną žmogų, o Tavęs nemylėdama išduodu kitą. Bet mano pasąmonė Tave blokuoja. Ir nesvarbu, kaip mes dievinam saldumynus. Kaip pešamės dėl "Paukščių Pieno" ar aiškinamės, kam atiteks paskutinis guminis krokodiliukas. Mes pliekiam kortomis ir juokiamės. Mes apsipirkinėjam kartu, gaminam kartu, tvarkomės kartu. Ir aš visviena Tavęs nepamilstu. Nesu tikra, kad norėčiau. Tavęs mano gyvenime neturėjo būti. Atleisk, bet taip tikrai būtų buvę geriau. Lygiai taip pat, kaip mano pasąmonė blokuoja Tave, Tu blokuoji mano norą važiuoti į Londoną. Bet aš važiuosiu. Gersiu viską, ką rasiu jame, į save. Ir būsiu laiminga. Laiminga taip, kad mano artimieji irgi taps laimingi, matydami mane tokią.
_______________________________________________________________
Aš pasiilgau Tavęs. Girdi, pasiilgau. Net jeigu dar vakar rašiau Tau. "Taip./Ne./Aha./Nažinau dar./Ok.". Nebuvo ten nė lašelio Tavęs. Nebuvo. Iš tikrųjų, geriausia būtų Tave iš viso ištrinti iš savo atminties. Iš gyvenimo. Taip būtų man paprasčiau. Manau, kad Tau irgi. Aš tikiu, kad kažkada Tau manęs reikėjo. Nes, pasak Tavęs, tada Tau buvo sunku. Tu turėjai mane ir galėjai į mane bent kiek atsiremti. O dabar Tau manęs nebereikia. Nežinau, ar Tau sunku, ar ne, nes Tu to nebesakai. Bet dabar aplinkui turi daug daugiau ramščių, nei turėjai anksčiau. Ir jie patogesni. Pameni, kaip sakiau, kad nė akrto Tau nesumelavau? Tu kažkodėl man nieko nesakei. Kažkodėl. Ach taip taip. Tu juk meluoji. Sakai, kad Tau viskas gerai. Kad aš Tau neatsibodau. Me-luo-ji. Tikiu, kad prie manęs prisirišai, tačiau mielai manęs atsikratytum. "I'd love to. But I can't." Tu taip man ir nepaskambinai, nors ir žadėjai. Sakei, kažką panašaus į:"Bet kada, kai Tau bus sunku. Tik dabar aš negaliu. Supranti. " Supratau. Bet maniau, kad pasakambinsi. Turėjai ne vieną progą. Ir netgi ne vieną, atskaičiavus visus nekalbadienius. Bet žinai, aš Tave vis tiek myliu. Ir aš būtinai Tau aprodysiu savo du pačius mylimiausius miestus ir visus savo kampelius juose. Ir aš žinau, kad Tu dabar skaitai. Ir Tu man neparašysi. Ir nepaskambinsi. Net neprisipažinsi, jog supratai, kad tai Tau. Bet vistiek.
Tavo. Vakarė.
Myliu.
[10 dienų.]
Kokiais žodžiais galima apibūdinti savo nuotaiką? Laiminga, liūdna, nusivylusi ... O mylinti? Jeigu aš būtent taip jaučiuosi, ko gero, galima. Kažkaip nemoku aš perteikt gerų emocijų. Ką jau padarysi... Only Practice Makes Perfect. Gera žinoti, kad užmigsiu su mėgstama muzika. Pasiilgau Nightwish'ų visai. Šiąnakt sapnuosiu su jais. Norėčiau dabar eit paskaityti. Tik kad jau nebeturiu nieko dominančio. Sesė, rodos, kažką parsinešė, reiks pasižiūrėt. Šiaip, jau noriu kokią gerą knygą perskaityt. Aš mėgstu knygas. Ypač geras. Storas. Įtraukiančias. Jaudinančias. Priverčiančias liūdėti atėjus pabaigai. Dieve mano, koks minčių kratinys. Bet aš myliu spaudomos klaviatūros garsą. ^^
Šypsausi. Šypsomės kartu? << :
Seniai neberašiau. Nes kad rašyt, reik gyvent. Egzistuot, deja, neužtenka. Bet, rodos, po truputį gerėja. Tos trumpos akimirkos su nuostabiais žmogučiais būna tooookiooos gyvos. Bet jų trūksta, kad galėčiau grįžti. Bet gal taip ir geriau. Na, egzistuodama aš juk mažiau liūdžiu. O šiaip, esu pakankamai laiminga. Ypač vakarais, kai užmiegu su muzika. Nebeužmiegu be jos. Dar viena priklausomybė, kurią įrašiau į ir taip jau ilgoką sąrašą. Šiaip ar taip, man visai gera.
P.S. M. todėl, kad šian žodžiai, kurie prasideda M raide manęs nedžiugina.
P.P.S. Pasiilgauuuuuu.
P.P.P.S. Su Tavimi mano antradienis būtų tobulas. [Žinau, kad skaitysi.]
P.P.P.P.S. Ar gali padaryti man paslaugą ir nebetikėti, kai sakysiu, jog nuoširdžiai dėl Tavęs džiaugiuos?
P.P.P.P.P.S. Žinau, kad per daug piktnaudžiauju P.S.'ais, bet man dzin. <>
Visad maniau, kad gera susikurti savo svajonių pasaulį ir jame gyventi. Tačiau, pasirodo, klydau. Galbūt tai mano kažkoks keistas požiūris, tačiau aš tikrai mieliau visiškai grįžčiau į ankstesnįjį gyvenimą. Nes kažkodėl, man vos atsigulus ir užgesinus kambaryje šviesą, tas pasaulis lieka kažkur kitur. Ir tuomet aš sulaukiu daugybės neprašytų svečių - minčių, kurios be perstojo atakuoja mane. Ir kiekvieną vakarą aš vis pasiryžtu kitą dieną ką nors padaryti. Taip, visiškai teisingai, nepadarau. Sudrebu. Išsigąstu. Greičiausiai dėl to, kad mano kaukė, pavadinimu "man viskas gerai" ant mano veido atsiduria savo nuožiūra ir nepasislepia tol, kol pati to neužsinori.
Ir visgi, tikriausiai, tai nėra mano svajonių pasaulis. Jis būtų svajonių, jei vakarais nepasitrauktų ir mano vakarinės mintys nesiskirtų nuo dieninių.
Norėčiau išmokti kalbėti.
Norėčiau išmokti tylėti.
Norėčiau išmokti nenorėti.
Norėčiau išmokti suprasti.
Norėčiau išmokti nesvajoti.
Norėčiau išmokti gyventi.
Norėčiau išmokti šypsotis.
Norėčiau išmokti žiūrėti į akis.
Norėčiau išmokti neliūdėti.
Norėčiau išmokti nebebijoti skambinti.
Norėčiau išmokti nemylėti.
Norėčiau išmokti būti mažiau reikli.
Norėčiau išmokti nepaleisti Tavęs.
Liūdna diena šiandien. Kuo labiau į vakarą, tuo daugiau planų ištirpsta. Norėčiau migt dabar, kad nesužinočiau dar ko nors. Jau ir baisu darosi. Likimas mėgsta krėsti pokštus, tačiau aš nesuprantu jo humoro jausmo. Norėčiau, kad dabar būtum su manimi. Žinau, kad tada nebūtų liūdna. Arba bent liūdėtume kartu. Deja.
Deja deja. Sekmadieniais lyja.
Mergaitei liūdna. Ne dėl to, kad kai ji sėdi namie, jos draugai linksminasi. Ji pati pasirinko tokį vakarą. Žinojo, kad draugai nuotaikos nepakels, tad pasiliko liūdėti viena ir nenorėjo gadinti kitiems nuotaikos. Keista. Vietoj to, kad žiūrėtų komedijas, a la siaubo filmus (kurių visiškai nebijodavo) arba kokį trilerį, kur nėra meilės, ji pasirinko vieną iš tų romantinių filmų. Ne, jis tikrai nebuvo prastas, tačiau mergaitę dar labiau nuliūdino. Ji norėjo įsijungti filmą dar kartą, žiūrėti į netobulą dviejų žmonių meilės istoriją ir taip dar labiau (sąmonigai, beje) save skaudinti. Žinojo, kad būtų apsiverkusi, jei už sienos nebūtų tėvų. Taip pat žinojo, kad mielai visu garsu pasileistų Pink Floyd'us ir klausytų per savo 7.1 garso sistemą. Tik jai trukdė tai, kas buvo už sienos, virš lubų ar po grindimis. Jiems tai tikrai nebūtų patikę. Kad nugalėtų savo liūdesį, ji jau buvo parašiusi visiems savo pažįstamams, tačiau niekas nenorėjo su ja kalbėti. Norėdavo tik tada, kai ko nors reikėdavo. Arba kai ji būdavo linksma ir organizuodavo vakarėlius. Tiesa, keletą žmonių praleido. Vienam negalėjo parašyti, o kitam ... su kitu buvo be galo sunku. Ji nebežinojo, ką daryti - rašyti kasdien, siekiant išlaikyti draugystę, naiviai tikėtis pačiai sulaukti žinutės, o galbūt visiškai atsiskirti nuo to žmogaus. Ji nežinojo. Ir liūdėjo. Ir vis dar nežino. Ir vis dar liūdi.
Kraujo spalvos kibirai neišsipildžiusių norų. Rusvai pilki kibirai tuščių vilčių. Didžiuliai ciklameno spalvos kibirai Pasaulio nesusprogdintų svajonių ir vilčių. Vaiskiai žalios spalvos kibirai prisiminimų, keliančių šypseną. Tamsiai mėlynos spalvos kibirai ašarų dėl nesėkmių. Vyšninės spalvos kibiras saldžių nekaltų melagysčių. Visoje laisvoje erdvėje išdėlioti maži, įvairiausių atspalvių kibirėliai, simbolizuojantys vieną ar kitą. Danguje - milžiniška geltona saulė.
Geriau įsižiūrėjus tame piešinyje galima pamatyti du šviesius žmonių siluetus. Mergaitė sakė, kad tai du žmonės, be kurių ji kraustosi iš proto. Tikrąja šių žodžių prasme. Štai kodėl ji, mamos išsivežta į kitą pasaulio kraštą, pradėjo dailinti beprotnamio sienas. Iš vidaus.
