Aš myliu savo vaivorykštę. Taip, turiu tokią. Nuosavą. Ant lubų. Vakarais galiu žiūrėti į vieną, taisyklingos formos, su pradžia ir pabaiga. O rytais, kai saulė pažadina mane akindama savais spinduliais, jų būna net dvi. Tęsiasi nuo vieno lubų krašto iki kito. Abi. Jos nuostabios. Nejučiom rytas prasideda šypsena, kuri žada nuostabią dieną. Tik gaila, kad vaivorykštės spalvos dienai einant ima blėsti. Dažnai vakarais lieka tik mėlyna. Tada einu į savo archyvą ir ieškau žinutės, kuri priverčia pasijausti saugia. Tarsi kažkas stovėtų už nugaros ir neleistų liūdesiui ir blogiui prisiartinti. Tiesa, norėčiau, kad keletas manųjų gyvenimo žvaigždių jaustųsi taip, kaip aš. Norėčiau, kad Jūs bent vieną vakarą pamirštumėt visas savo problemas ir pasijustumėt laimingi. Kad galėtumėm kartu žiūrėti į vaivorykštę ant lubų ir į žvaigždes danguje. Ir gertumėm žydro meškučio arbatą. Tą, kuri savo kvapu užtvindo visą, kas yra aplinkui.
________________________________________________________
Noriu prie jūros. Iš esmės, galėčiau važiuoti. Kaip ir turiu viską, ko reikia, kad kelias dienas praleisčiau ten. Bet nenoriu būti ten viena. Noriu kokios vienos žvaigždelės šalia. Ei, žvaigždele, gal nori kartu? Ryt iš pat ryto.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą