Svajonių pasaulis?

Visad maniau, kad gera susikurti savo svajonių pasaulį ir jame gyventi. Tačiau, pasirodo, klydau. Galbūt tai mano kažkoks keistas požiūris, tačiau aš tikrai mieliau visiškai grįžčiau į ankstesnįjį gyvenimą. Nes kažkodėl, man vos atsigulus ir užgesinus kambaryje šviesą, tas pasaulis lieka kažkur kitur. Ir tuomet aš sulaukiu daugybės neprašytų svečių - minčių, kurios be perstojo atakuoja mane. Ir kiekvieną vakarą aš vis pasiryžtu kitą dieną ką nors padaryti. Taip, visiškai teisingai, nepadarau. Sudrebu. Išsigąstu. Greičiausiai dėl to, kad mano kaukė, pavadinimu "man viskas gerai" ant mano veido atsiduria savo nuožiūra ir nepasislepia tol, kol pati to neužsinori. 

Ir visgi, tikriausiai, tai nėra mano svajonių pasaulis. Jis būtų svajonių, jei vakarais nepasitrauktų ir mano vakarinės mintys nesiskirtų nuo dieninių. 

Norėčiau.

Norėčiau išmokti kalbėti.

Norėčiau išmokti tylėti.

Norėčiau išmokti nenorėti.

Norėčiau išmokti suprasti.

Norėčiau išmokti nesvajoti.

Norėčiau išmokti gyventi.

Norėčiau išmokti šypsotis.

Norėčiau išmokti žiūrėti į akis. 

Norėčiau išmokti neliūdėti.

Norėčiau išmokti nebebijoti skambinti.

Norėčiau išmokti nemylėti.

Norėčiau išmokti būti mažiau reikli. 

Norėčiau išmokti nepaleisti Tavęs. 

Liūdna.

Liūdna diena šiandien. Kuo labiau į vakarą, tuo daugiau planų ištirpsta. Norėčiau migt dabar, kad nesužinočiau dar ko nors. Jau ir baisu darosi. Likimas mėgsta krėsti pokštus, tačiau aš nesuprantu jo humoro jausmo. Norėčiau, kad dabar būtum su manimi. Žinau, kad tada nebūtų liūdna. Arba bent liūdėtume kartu. Deja. 

Deja deja. Sekmadieniais lyja. 

~

Mergaitei liūdna. Ne dėl to, kad kai ji sėdi namie, jos draugai linksminasi. Ji pati pasirinko tokį vakarą. Žinojo, kad draugai nuotaikos nepakels, tad pasiliko liūdėti viena ir nenorėjo gadinti kitiems nuotaikos. Keista. Vietoj to, kad žiūrėtų komedijas, a la siaubo filmus (kurių visiškai nebijodavo) arba kokį trilerį, kur nėra meilės, ji pasirinko vieną iš tų romantinių filmų. Ne, jis tikrai nebuvo prastas, tačiau mergaitę dar labiau nuliūdino. Ji norėjo įsijungti filmą dar kartą, žiūrėti į netobulą dviejų žmonių meilės istoriją ir taip dar labiau (sąmonigai, beje) save skaudinti. Žinojo, kad būtų apsiverkusi, jei už sienos nebūtų tėvų. Taip pat žinojo, kad mielai visu garsu pasileistų Pink Floyd'us ir klausytų per savo 7.1 garso sistemą. Tik jai trukdė tai, kas buvo už sienos, virš lubų ar po grindimis. Jiems tai tikrai nebūtų patikę. Kad nugalėtų savo liūdesį, ji jau buvo parašiusi visiems savo pažįstamams, tačiau niekas nenorėjo su ja kalbėti. Norėdavo tik tada, kai ko nors reikėdavo. Arba kai ji būdavo linksma ir organizuodavo vakarėlius. Tiesa, keletą žmonių praleido. Vienam negalėjo parašyti, o kitam ... su kitu buvo be galo sunku. Ji nebežinojo, ką daryti - rašyti kasdien, siekiant išlaikyti draugystę, naiviai tikėtis pačiai sulaukti žinutės, o galbūt visiškai atsiskirti nuo to žmogaus. Ji nežinojo. Ir liūdėjo. Ir vis dar nežino. Ir vis dar liūdi.

Silpna.

Man bloga nuo mano silpnumo. Man pabodo jausti skylę širdyje naktimis. Man pabodo rašyti vienam negailestingam asmeniui laiškus, bet jų neišsiųsti. Nes visad pritrūkstu drąsos. Rodos, kad virtualaus pokalbio metu imsiu ir pasakysiu, bet nutyliu. Žinau, jog realybėje net pagalvoti bijočiau apie vieną ar kitą tiesos išrėžimą į akis. Pykina. Laukiu artėjančių a la atostogų su viltimi, kad atsiras žmogus, kuris praskaidrins man nuotaiką. Taip. Kurgi ne. Vargu, ar bent išdrįsiu paprašyti. Žinau, kad nė vienas nesusiprotės pats. Nuostabu. Reikia kažkaip pasirįžti ir paprašyti. Išsizysti. Diev, juk galėčiau net imtis.... šantažo. Gal kiek per grubus žodis, bet... Aš per silpna, kad ištverčiau gyvenimą viena pati. Man reikia pagalbos. Labai reikia. Atleiskit, kai darau ką ne taip. Kitaip nemoku. Bet pažadu pasimokyti, jei parodysit, kur klaida.