Dienoraštis.

Netikėtai pradėjau save graužt. Dėl dalyko, į kurį anksščiau net nebūčiau kreipus dėmesio. Ir nežinau net, nesinori  visko imt ir išdėt viešai čia. O subtiliai nemoku. Bent jau šią akimirką. Baigėsi vata, į kurią viską vyniodavau. Reiktų nusipirkti dar. Bent metams į priekį. Bet net jei aplinkoj atsirado naujų artimų žmonių, jie dar ne tokie artimi, kad galėčiau paprašyt patarimo. Reik, kad kažkas arba išvadintų ne pačiais gražiausiais žodžiais ir pastatytų į vietą, arba kad patikintų, jog nieko čia blogo. Nes pasimetusi esu visiškai. Dėl tokio, rodos, nereikšmingo dalyko. Susimėčiau. Jei atsirastų norinčių pataukšt šiąnakt - rašykit. Tik turėkit omeny, kad man reik kalbių žmonių..

Just because your lies are deep inside me.

I gotta be free. I gotta be me. I'm totally confused. Don't even know why. Just because[of you?]. Miss him. Even if I've never met him. I know he's somewhere around me. I know. I feel. I believe. And real me's gone somewhere right now. And this time, I know why. Because Your lies are deep inside me. But there's nothing to do. I'm sure I can stand it. Even if it's strongly penetrating into me. She sad that there's no pain that human could not stand. And I believe her. Still believe. Just because this picture by pūkis [or squishe] is very beautiful and is called "Your Lies Are Deep Inside Me"


__________________________________________________________________________________________________

Yup, I know that my English is broken and quite poor, but it doesn't really matters. I even don't know, why I use it today...

Tai turėjo būt optimistiška.

Visi tokie vasariški. Į veidus įsistatę mėnulio pjautuvus, ir vaidina laimingus. Aš žinau, kad tai lengva. Ir tą mėnulį nusiraškyti nuo dangaus nėra sunku. Jei pati nesugebėčiau - paprašyčiau ko nors, bet nenoriu. Man negera nuo tų dirbtinių, idealios formos šypsenų. Nuo juoko, kuris įtikina tik tuos, kurie apžiūrinėja knygų viršelius, tačiau pačių knygų neskaito. Bet yra aplinkui tų tikrų. Tokių, kurie uždega savo entuziazmu. Akimis tarsi apkabina ir tuomet taip gera pasidaro. Šilta. Tuomet grįžti į namus ir atrodo, kad peilis susmigo į širdį ir ją išdraskė. Prisimeni, jog tie, kurie apkabindavo realiai, dabar gerokai toliau už mėnulį. Bet sunku. Sunku nustot tuos žmones vadint draugais. Kai dar dega viltis. Net jei kaskart paskambinus ar parašius Tau neatranda laiko. Net jei nebenori Tavęs matyt. Ir tie netesėti pažadai. Tiksliau, nebetesimi. Dalis manęs džiaugiasi dėl geresnio (buvusių?) draugų gyvenimo, o likusioji yra traukiama į juodąją skylę, nes man tebereikia. Turiu iš kažkur atrast savy jėgų ir sustiprėt. Gal sustiprėjus grįžtų ir senieji draugai? O šitą išbraukiam. Gal man jų tiesiog nebereiktų? Aš prižadu sau, jog susitvarkysiu. Atrasiu giliai savy jėgų. Ieškosiu to, kas malonu ne tik aplinkiniams, bet ir man pačiai. Ir pagaliau, yra dalykų, kuriuos aš privalau padaryti dėl savęs. Reikia ieškoti džiaugsmų mažuose dalykuose, jei didelių šiuo metu nėra. Sėkmės man pačiai. Ir Jums. [jei kas nors beskaito.]