Dar vienas pesimistiškas.

Everybody's dancin' in the moonlight...

Nedaug trūksta iki ašarų, tad geriau jau neleisiu muzikos. Nesugebėsiu surasti nieko, kas pakeltų mano nuotaiką. Būtų pakenčiama, jei ne ausis, nosis ir gerklė, pereinanti į bronchitą. Be antibiotikų niekaip, žinoma. Nesiruošiu sirgti. Svarbiausia, kad dabar skrandis atlaikytų. Apskritai, šaunu viskas. Pirma pradžia - pusė darbo, kaip sakoma. Nors negera bus, jei pabaiga bus be to, kas dabar slysta iš rankų. Kaip gaila, kad ne viskas priklauso nuo mūsų pačių. O jei priklausytų, aš nebūčiau viena. Visomis prasmėmis. Jos manęs nepaliktų. Jos būtų kartu. Jos neslystų iš rankų. Jos nedingtų kaip į vandenį. O jie... Jie būtų. Tiesiog būtų su manimi. Kartu. Jokiu būdu ne atskirai. Prarasti yra sunku. Bet ištversiu. Visi ištveria. Žmonės turi erzinančią savybę dingti kartu. Todėl ištverti yra sunkiau. Mane išmokė vieną žodį. Jo reikšmę. Daug dalykų išmokė. Ir atėmė tuo pačiu. Nors ne... Neatėmė. Pati atidaviau. Su meile, džiaugsmu, tikėjimu. O man? Turėjau ne pilną pusmetį džiaugsmo. O dabar turiu svajones. Ir gal tikrai reikia pagaliau pasirįžti ir paklausti. Aš nepyksiu už tiesą. Kad ir kaip ji mane sužeistų. Nelengva, bet bent žinosiu. Jei visgi tiesa nebus skaudi, gal kas nors pasikeis. Bet juk mano minčių niekas neperskaito, tad logiška, jog negaunu to, ko noriu. Kažin, susisieksiu šian, ar ne. Tikiuosi, kad taip. 

Without you i'm like immortal suicide...

Retoriškai.

Kam reikalingas pokalbis, kai tas, kuris jį suorganizavo, turi vieną savo tiesą ir nepriima kitų žodžių? Kam reikalingi draugai, kuriais negali pasitikėti? Sugaištas laikas. Dūstu. Smaugia. Spaudžia. Melas. Ribos. Rėmai. 

O rytoj vėl šypsotis. Apsimesti, kad viskas gerai. Gyventi nerūpestingai. Ir kiekvieną mielą dieną... Akistatos su baimėmis. Ir priešais.

Išvažiuoti. Palikti. Nebegrįžti. Nebeatsisukti. Pradėti. Kvėpuoti. Gyventi.

______________________________________________________

Rašyta senokai, bet šiandienai tinka idealiai. Taip idealiai, kad net baisu ir bloga.

Kai...

Kai neturime ką pasakyti, mes šypsomės. Kai norime ko nors paprašyti, bet drovimės, mes kalbame užuolankomis ir nusiviliame, kad likome nesuprasti. Kai mes visgi pasiryžtame paprašyti, atsiranda kažkas, kas sutrukdo. Tiksliau mums taip atrodo. Iš tiesų, mes išsigalvojame.

M., prašau Tavęs.

M.,

Aš nekenčiu melo, bet myliu Tave. Ir nežinau, ką man daryti. Mane purto iš vidaus, kai girdžiu/matau Tavo žodžius ir esu tikra, kad jie nėra tikri. O kai pasakau, kad netikiu, Tu ignoruoji. Tarsi nebūčiau nieko sakius. Galbūt aš ir klystu. Tuomet galėtum paneigti. O jei neklystu... Kodėl meluoji? Niekaip nesuprantu, kam reikalingas melas. Jei nenori sakyt tiesos, tai ir nemeluok. Nesakyk nieko. Aš neretai noriu, kad Tavęs mano gyvenime nebebūtų. Jei nenori, kad klausinėčiau, taip ir pasakyk. Arba pasakyk, kad viską baigtume. Ir net jei išsiųsčiau šitą laišką Tau asmeniškai... neatrašytum. O gal sukalbėtum ką nors nerišlaus, nelogiško, galbūt rastum kaip išsisukt. Ir aš puikiai žinau, kad Tu jauti, jog tai Tau. Bet žinau, kad atsakymo nesulauksiu. O jei vis dėlto sulaukčiau, kad ir koks jis bebūtų, nudžiugčiau, kad atrašei. Bet ką aš čia. Nai-vuo-lė. Žinai, kodėl nesiunčiu asmeniškai? Nes nenoriu, kad supyktum. Juokinga? Nesiginčiju. Bet abiems bus lengviau, kai kartu apsimesime, jog šio laiško/įrašo nebuvo. Juk visuomet taip būna. Bet kad žinotum - aš pykstu. Dėl to, kad Tu esi vienintelis žmogus, pažįstantis ne tik Žygimantę, bet ir Vakarę, o kartais, labai labai kartais, ir Vakariuką. Ir aš tikėjausi, kad tai bus labiau įvertinta. Nebūtina atsakyti tuo pačiu. Tik vertinti.

Tavo.

Vakarė.

Arba [šiuo metu] - Vakariukas.

?

Kai buvo noras, nebuvo galimybių. Kai galimybių yra, nebėra noro. Šiaip jau nenorėčiau tuo tikėti. Skaudu suvokti. Kaip skaudu suvokti, kad kažko nebėra ar greit nebebus gyvenime. Sunku pašalinti iš skaipo kontaktų. Tarsi kaskart, pamačius online ir viską iš naujo prisiminus, būtų lengviau. Bet aš vistiek nenoriu nenoriu nenoriu tikėti, kad kažkas nebeturi noro. Atsiradau tada, kai manęs reikėjo. O dabar nebereikia. Iš tiesų, aš juk nesu patogi. Taip, aš galėčiau tiesiai šviesiai paklaust, ar aš reikalinga. Sakytų, kad taip. Arba paklaust, ar tebėra noras. Sakytų, kad žinoma, bet kažkas [sugalvotų ekspromtu] trukdo. Arba kažką panašaus į:"Vakare [taip, būtent: Vakare. taip kreipiamasi tada, kai norima šnekėt/atrodyt rimtai], tu juk sakei, kad viskas gerai ir tu rami.  O dabar? Tik  nereikia..." O iš tiesų visa tai reikštų, kad nenorima pasirodyt nemandagiai ir bandoma išsisukti nuo atsakymo. Ir tikrai, gal ir nekvaila būtų viską pabaigt. Bet jau geriau mirsiu nei gyvensiu atsisakius. Net palyginimo nesugalvoju tokio, kuris apibūdintų mano netektį. Išsisėmiau? 

But still ... am i necessary for u? 

Minčių kratinys.

Galva plyšta jau beveik visa savaitė. Be perstojo. Ir vienintelis vaistas, kuris man padėtų yra nepasiekiamas. Ir kol toks bus, tol man skaudės galvą. Žinau. Visuomet taip būna. Ahh... Nekenčiu, kai kažkas Nr.1 būna priklausoma(-s) nuo kažko Nr.2. Kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį tik priešingos krypties. Kažkas panašaus. Geriau jau neturėtų. O energetinių vampyrų aplinkui kiek tik (ne)nori. Kažin, kaip greitai jie pasisotins. "Žygimante, kažkaip atsipūtei. Neužsnūsk ant laurų." O jai kas? Negalės didžiuotis manimi, nors tai ne jos nuopelnas? Pf.. Ir neminėkit man nieko apie drugelius pilve. Kažin, ko reiktų prisivalgyt, kad juos ten jausti? Ir ko prisivalgė (prisivartojo?) tas, kuris sugalvojo šitą posakį. Uhhh... Ir beje, žavuoliai, apsispręskit, ką darot. Nes keletas iš Jūsų laužo tai, ką susitarėt. Taip, žinau, aš ir vėl išgirdau ir pamačiau tai, ko neturėjau. Deja, man dažnai taip (ne)pasiseka. Noriu, kad jos išvažiuotų. Nes jau imu pamiršti save. Bloga nuo tos profesionalios vaidybos. Niekad nebūsiu aktore. Ir taip, jie jau žino kada skirsis, aš net neįsivaizduoju, kada būsiu kartu... Užtat laiškus vis dar rašau. Neatsisakysiu šio malonumo. Kai nors trumpam pamiršti visa, kas aplinkui.

Šablonas.

Šiek tiek pakeičiau savo blogo šabloną. Kažkaip norėjosi atsinaujintni, o be to, man labai patinka žaisti su visokiais kompiuteriniais dizainais. ^^ Tik gaila, kad žinių bagažas labai labai minimalus ... 

Bet kokiu atveju, norėtųsi išgirsti nuomonę apie naująją blogo išvaizdą ir sužinoti, ar Jums netrukdo tie burbuliukai skaityti. 

P.S. fonas pasiskolintas iš http://behindlove.deviantart.com/