Minčių kratinys.

Galva plyšta jau beveik visa savaitė. Be perstojo. Ir vienintelis vaistas, kuris man padėtų yra nepasiekiamas. Ir kol toks bus, tol man skaudės galvą. Žinau. Visuomet taip būna. Ahh... Nekenčiu, kai kažkas Nr.1 būna priklausoma(-s) nuo kažko Nr.2. Kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį tik priešingos krypties. Kažkas panašaus. Geriau jau neturėtų. O energetinių vampyrų aplinkui kiek tik (ne)nori. Kažin, kaip greitai jie pasisotins. "Žygimante, kažkaip atsipūtei. Neužsnūsk ant laurų." O jai kas? Negalės didžiuotis manimi, nors tai ne jos nuopelnas? Pf.. Ir neminėkit man nieko apie drugelius pilve. Kažin, ko reiktų prisivalgyt, kad juos ten jausti? Ir ko prisivalgė (prisivartojo?) tas, kuris sugalvojo šitą posakį. Uhhh... Ir beje, žavuoliai, apsispręskit, ką darot. Nes keletas iš Jūsų laužo tai, ką susitarėt. Taip, žinau, aš ir vėl išgirdau ir pamačiau tai, ko neturėjau. Deja, man dažnai taip (ne)pasiseka. Noriu, kad jos išvažiuotų. Nes jau imu pamiršti save. Bloga nuo tos profesionalios vaidybos. Niekad nebūsiu aktore. Ir taip, jie jau žino kada skirsis, aš net neįsivaizduoju, kada būsiu kartu... Užtat laiškus vis dar rašau. Neatsisakysiu šio malonumo. Kai nors trumpam pamiršti visa, kas aplinkui.