Laukimas ir svajonės.

Neišgyvenčiau, jei iš manęs atimtų laukimą ir svajones. Visą gyvenimą mane į priekį stumia tik tai. Pavyzdžiui, dabar skaičiuoju dienas. Liko aštuoniasdešimt septynios, rodos. Na, nepakeliui man su matematika ir skaičiais. Tiesa, iki artimesnio įvykio - vos pora savaičių, bet jis turi mažai šansų tapti tokiu nuostabiu, kaip tas, už aštuoniasdešimt septynių dienų. Dar laukiu įvykių, kurie galbūt įvyks už maždaug trijų šimtų trisdešimt trijų dienų. Nors gal net labiau svajoju. Dar svajoju, kad kasdien šviestų saulė. Kad M. prisimintų realius pokalbius, o ne kvadratinius, ir padarytų taip, kad kvadratiniai taptų labiau realūs. Buvo gera tuomet. Tikrai, pripažink. Noriu, kad D. pagaliau taptų realybe, o ne tik svajone. Labai labai noriu. Tiesa, D. čia - per daug daugiaprasmiška. Dar būtų galima vadinti M., bet ir taip M. yra per daug. Tiek to, vadinkit V. arba B., nors man ir nelabai patinka. Bet visgi labiausiai noriu šalia turėti savo #1. Šalia. Šiaip, galėčiau teigti, kad turiu. Bet šiek tiek pernelyg kvadratiškai. Štai, kur bėda. Man sunku būti arti, mirti iš nuobodulio ir galvoti, kad reikia tiek mažai ir kartu beprotiškai daug, jog būtume kartu.
Bet šiaip ar taip, ne aš viena svajoju taip neaprėpiamai daug (norėčiau, kad matytumėt, kaip aš dabar stipriai išskėčiu rankas, tai rodydama). Pastaruoju metu nemažai perskaičiau, o atsakyti sugalvojau čia. Vat taip.
Brangioji, Tu tikrai padedi kitiems labai daug. Net jei pati to nejauti. Jau vien man Tu atiduodi pusę savęs, o mes nesam jau taip super artimos. Ką jau kalbėti apie kitus. Žinau, Tavp svajonė išsipildė, tad nebėra svajonė. : ) Įsimyliu vis labiau. Ž****ė.
Mieloji, suprantu Tave. Aš irgi kažkada svajojau iš vizualaus rojaus patekt į žemę. Bet Tu pasistenk žemę apgyvendint rojuj. Svajonės išsipildys, jei tik svajosi ne žiūrėdama į dangų, o veikdama. { : Apkabinu stipriai. Ž*******ė.
Spindulėli, Tu esi pasiilgta. Aš pasiilgau. Myliu ir ilgiuos. Tiesiog aš.
Zuiki, Tu ir taip turi daug. O tai ko trokšti, pasimirš po mėnesio, juk žinai. Tu svajok, tik nepersistenk. Myyyliu. Ž****ė.
Nuostabuole, Tu juk ir taip esi svajonė. Kiekvienas žmogus kažkam yra svajonė. Tu juk ne išimtis. Myliu Begalybiškai. V****ė.
Mažuuu, Tu tik apsispręsk, būk savim, ir viskas bus gerai. Nes jei elgies taip ir toliau, tai negausi nieko, dievaž. Ahh, vis dar nežinau, myliu ar nemėgstu. Tiesiog. Ž****ė.

Nežinau, kodėl savo vardo variacijas užžvaigždinau. O žmoguuučius vadinau taip, kaip ir kartais realiam gyvenime. Ir, čia tik tie mano gyvenimo šviesulėliai, kurių svajonės man į akis krito labiau. Gal dėl to, kad daugumą išvydau užrašytas?

~!

Seniai neberašiau jau. Nebeturiu ką. Išsisėmiau? Ne. Mane išsėmė. Visi kartu mane sėmė rieškučiomis tarsi vandenį ugniai užgesinti. Aš buvau tas kažkas, ką sėmė gesinti skausmui. Guodžiau visus iš eilės net neprašyta, tol, kol pamiršau, kad esu. Nebežinojau, nei kaip jaučiuos, nei ar gyvenu, ar egzistuoju. Tuomet sustojau, apsiribojau tik kasdieniniais pasivaikščiojimais, nekaltai pavadintais "šunų vedžiojimu". Bet tas pavadinimas suteikia laisvės. Laisvės negirdėti užuominų ar neskaityti tarp eilučių. Nors šiandien netyčia išsprūdo:
-Tu kažkoks liūdnas, be nuotaikos šian. Atsitiko kas? Pastebėjau dar tada, kai užėjai pas mane...
Pasigailėjau užklausus. Vėl kraunuos kitų problemas sau ant pečių. Juk žinau, žinau, kad pasiguos man, jei tik kas nors nutiks. Visuomet taip būna. O kas.. kas, jei kartą nebebus? Jeigu nuspręs neišsipasakot. Na, nuspręs tai nuspręs. Bet aš esu aš. Ir būsiu tokia pat. Tikiuosi, kad būsiu.

Iš dalies, tai tikrai nesikeičiu. Kiek tik galiu save prisiminti, visąlaik gyvendavau svajonėmis. Dabar turiu penkias. Trys iš jų materialios, tad jas išpildyti lengviau, nei ketvirtąją ar penktąją. Bet, savaime suprantama, ketvirtosios išsipildymo norėčiau labiausiai. Penktoji nuo manęs priklauso labai labai mažai. Kiek priklauso, tiek padariau. Ir dar daugiau. Deja, ne viskam lemta išsipildyt. Dvi iš svajonių išpildyti būtų sąlyginai lengva, bet, prieš ką darant, reikia gerai pagalvot. Ties trečiąja reiktų paplušėt, bet, kaip sakoma, nėra nieko neįmanomo.

O čia šiaip. Nuostabi man šita..hm..pastraipėlė.

"As we grow up, we learn that even the one person that wasn’t supposed to ever let us down, probably will. You’ll have your heart broken and you’ll break others’ hearts. You’ll fight with your best friend or maybe even fall in love with them, and you’ll cry because time is flying by. So take too many pictures, laugh too much, forgive freely, and love like you’ve never been hurt. Life comes with no guarantees, no time outs, no second chances. You just have to live life to the fullest, tell someone what they mean to you and tell someone off, speak out, dance in the pouring rain, hold someone’s hand, comfort a friend, fall asleep watching the sun come up, stay up late, be a flirt, and smile until your face hurts. Don’t be afraid to take chances or fall in love and most of all, live in the moment because every second you spend angry or upset is a second of happiness you can never get back. "

A., J., D., B., R., R., R., D., myliu Jus. Dar yra S., V., G., kurių pamilti dar nespėjau. Bet viskas priešaky.

Vienintelė gyvenime.

Ta diena buvo tikrai ypatinga. Ir vienintelė mano gyvenime. Viliuosi, kad ji nepasikartos. Tiesa, ji man nebuvo pati košmariškiausia iš visų. Buvo veikiau ... hm ... įdomi. Taip, įdomi. Juk aš tebesu gyva, o ir skausmo nejutau. Neliko nė vieno įdrėskimo ar mėlynės. Ir randų nei širdyje, nei galvoje nebėra. Žinau, kad padariau viską, ką galėjau. Nesuprantu, kodėl turėčiau graužtis dėl to, kad išgelbėjau ne visą lėktuvą, o tik keletą vaikų ir moterų, sėdėjusių šalia. Tai buvo lėktuvo įgulos pareiga, o ne mano. Viskas. Taškas.

Viskas prasidėjo gražiai. Buvo vieno iš tų ilgųjų savaitgalių, besitęsiančių daugiau kaip dvi dienas, ankstyvas rytas. Beveik visuomet tokius savaitgalius praleisdavau pas pusserę ir jos šeimą Prancūzijos pietuose. Šis nebuvo išimtis. Turėjau išskristi šeštadienį, o parskristi pirmadienio popietę. Tiesą sakant, taip ir buvo. Tik nuotykių buvo šiek tiek daugiau, nei šokinėjimas į baseiną nuo dešimties metrų aukščio tramplino. 

Oro uoste buvau likus valandai iki skrydžio. Su savimi turėjau tik rankinę su keletu daiktų, kadangi sumažintą savo būtiniausių daiktų variantą turėjau Prancūzijoje, nes pusseserės namus laikiau antraisiais saviškiais. Prie registracijos stalelio paprašiau vietos prie lango, kadangi dievinau stebėti rytinę saulę pro lėktuvo iliuminatorių. Užsiregistravusi apsikabinau mane palydėjusį tėtį ir pasukau vartų link, nes ten jau būriavosi žmonės. Beveik visi jie žiovavo, dauguma laikė kavos puodelius rankose. Apžvelgiau kiekvieną atskirai ir nusišypsojau: mano ryškūs drabužiai išsiskyrė iš tamsios minios, akys nebuvo užtinusios, nežiovavau ir buvau kupina energijos. Štai kaip mane veikdavo skrydžiai. Įkraudavo teigiama energija. 

Sėdėjau savo vietoje prie lango pačiame gale, kur buvo dusinančiai karšta. Skrydis jau artėjo į pabaigą. Nemiegojau, nors beveik visas lėktuvas būtent tuo ir užsiėmė. Visą laiką klausiau lengvos optimistinės muzikos ir žiūrėjau fotoaparate užsilikusias sesers gimtadienio nuotraukas. Tiesa, skrendant pasitaikė ne viena oro duobė, tačiau manęs tai visiškai negasdino. Tik pastaroji duobė buvo itin gili. Ne. Tai nebuvo duobė. Mes leidomės. Pernelyg greit. Pasižiūrėjusi pro langą pastebėjau, kad buvome jau visai neaukštai. Atsisegiau diržą ir tyliai, nežadindama savo kaimynų, nuėjau prie galinio išėjimo. Stiuardesės dar norėjo mane nuvyti, tačiau patikinau, kad galiu padėti. Šiaip ar taip, buvau net kursuose, kuriuos vadinu "Stebuklingi Kursai, mokantys skristi, kai lėktuvui charakiri". Iš tiesų, tąkart jie man padėjo. Kažkaip likau šaltų nervų ir padėjau išskleisti "lieptelius" nuo lėktuvo iki žemės. Man buvo pavestos dvi galinės eilės - 7 vaikai, 4 moterys ir aš pati. Laiku spėjau pamatyti, kad pievoje, kurioje mes jau beveik buvome nusileidę, yra ežeras. Vaikai, matyt, buvo itin išsigandę ir neįsiklausę į saugumo taisykles, nes gelbėjimosi liemenes prisisegė dar lėktuve. Išstūmiau juos visus, liepusi atsidūrus po vandeniu "maskatuoti kojomis, kol išnirsite". Jie nučiuožė "liepteliu", oru krito apie penkis metrus ir atsidūrė vandenyje, ne itin toli kranto. Aš ir keturios moterys liemenes prisipūtėm čiuoždamos į patį ežero vidurį. Kai pajutau, kad jau esu tik ore, išgirdau spiegimą. Pastebėjau didžiulę ugnį. Tuomet atsidūriau po vandeniu, tačiau net ten girdėjosi sprogimas. Išnirusi pamačiau kitame ežero krante liepsnojantį lėktuvą. Netoli priešingo plūduriavo vaikai. Ėmiau plaukti link jų, liepusi nejudėti, o moterims sekti paskui. Laimei, ežeras buvo nedidelis. Nors jame praleidome nedaug laiko, išlipę visi tirtėjome. Noras susikurti ugnį, kai už nedidelio atstumo degė lėktuvas, buvo absurdiškas, bet jis buvo. Tačiau aš nenorėjau eiti prie lėktuvo. Nenorėjau matyti išdarkytų kūnų. Vaizdavausi, kad matau juos iš ten, kur buvau, nors tai ir buvo visiškas absurdas. Kol buvau paklydusi savo mintyse, vaikai kažkaip užkūrė laužą. Nerūpėjo kaip. Svarbiausias buvo laužas. 

Netrukus prie mūsų nusileido straigtasparnis. Visus nuskraidino į ligoninę, klausinėjo vardų ir pavardžių, iš kur mes, kokio amžiaus esame, kaip išsigelbėjome. Pranešė artimiesiems, kad esame gyvi. Kiekvieną atskirai nuvedė pas daktarą, kuris turėjo mus apžiūrėti, vėliau - pas psichologą. Iš pirmojo daktaro išėjau greičiausiai, mat neturėjau jokių nelaimės žymių, išskyrus permirkusius drabužius. Pasitarnavo tie kursai ir ilgi prievarta baseine praleisti metai. Pas psichologą ilgai irgi neužsibuvau. Mano protas išliko stebėtinai aiškus. Tiesiog papasakojau, kaip viskas vyko, patikinau, kad man viskas gerai ir paprašiau daugiau niekada gyvenime nesutikti tų žmonių, kuriuos neva išgelbėjau. Bijojau jausti iš jų kažkokį spaudimą. Apskritai, nenorėjau, kad kas nors apie tai žinotų ir paprašiau, kad niekur nebūtų minimas mano vardas ar pavardė, nebūtų viešinama mano išvaizda. Ir mano prašymas buvo įvykdytas.

___________________________________________________

Ačiū tiems, kas perskaitė, jei tokių buvo. Šis kūrinys man nemažai reiškia, net jei nėra vienas iš geresnių mano darbų.

___________________________________________________

Meduti, jei vis dar liūdi, tai tikiuosi, kad greitai nebeliūdėsi. (hug) I wish to see u soon sooo much ..

M., norėčiau, kad vėl pradėtume nors kažkiek bendraut. Taip, niekad daug ir nebendravom, bet jaučiu, kad rastume apie ką pakalbėt. Jei tik abu turėtume pakankamai kantrybės. [Hah, dabar visi M.'ai, skaitantys tai, ir bent kiek mane pažįstantys, galės galvot, ar apie juos čia. ;D]

Džaste, ačiū už įdomų pokalbį šįvakar. Esi šaunus žmogus ir, manau, turim nemažai bendro. Nebeliūdėk. (hug) 

Mielieji Mano, tikiuosi, kad penktadienį ištaškysim ir Jūs per daug nepridirbsit. Įsimyliu Jus vis labiau. Norėčiau, kad dar keletas būtų kartu su mumis, bet deja deja, ne viskas yra įmanoma. O gal..? <3

J., G. ir J., pasiilgau Jūsų. Rimtai. Kad ir ką bekalbėčiau. Prisirišau juk. 

Myliu. <3

Fotkė pakankamai žiauri, bet užtat žmooogai kokie. !  <3

Bertos juokas yra nuostabus ir visad užkrečiantis. 
Arnoldo vaizduotė pranoksta visų mūsų, kartu sudėjus.

Donatos šėlsmai visuomet pradžiugina ir priverčia pakilti.

Visi kartu Jūs nerealūs. Nesveikai mylimi. 

Tiek daug buvu ir tiek dar bus. Būtinai !

Berta, Donata, Arnoldai - myyyyyliu.

<3