Vienintelė gyvenime.

Ta diena buvo tikrai ypatinga. Ir vienintelė mano gyvenime. Viliuosi, kad ji nepasikartos. Tiesa, ji man nebuvo pati košmariškiausia iš visų. Buvo veikiau ... hm ... įdomi. Taip, įdomi. Juk aš tebesu gyva, o ir skausmo nejutau. Neliko nė vieno įdrėskimo ar mėlynės. Ir randų nei širdyje, nei galvoje nebėra. Žinau, kad padariau viską, ką galėjau. Nesuprantu, kodėl turėčiau graužtis dėl to, kad išgelbėjau ne visą lėktuvą, o tik keletą vaikų ir moterų, sėdėjusių šalia. Tai buvo lėktuvo įgulos pareiga, o ne mano. Viskas. Taškas.

Viskas prasidėjo gražiai. Buvo vieno iš tų ilgųjų savaitgalių, besitęsiančių daugiau kaip dvi dienas, ankstyvas rytas. Beveik visuomet tokius savaitgalius praleisdavau pas pusserę ir jos šeimą Prancūzijos pietuose. Šis nebuvo išimtis. Turėjau išskristi šeštadienį, o parskristi pirmadienio popietę. Tiesą sakant, taip ir buvo. Tik nuotykių buvo šiek tiek daugiau, nei šokinėjimas į baseiną nuo dešimties metrų aukščio tramplino. 

Oro uoste buvau likus valandai iki skrydžio. Su savimi turėjau tik rankinę su keletu daiktų, kadangi sumažintą savo būtiniausių daiktų variantą turėjau Prancūzijoje, nes pusseserės namus laikiau antraisiais saviškiais. Prie registracijos stalelio paprašiau vietos prie lango, kadangi dievinau stebėti rytinę saulę pro lėktuvo iliuminatorių. Užsiregistravusi apsikabinau mane palydėjusį tėtį ir pasukau vartų link, nes ten jau būriavosi žmonės. Beveik visi jie žiovavo, dauguma laikė kavos puodelius rankose. Apžvelgiau kiekvieną atskirai ir nusišypsojau: mano ryškūs drabužiai išsiskyrė iš tamsios minios, akys nebuvo užtinusios, nežiovavau ir buvau kupina energijos. Štai kaip mane veikdavo skrydžiai. Įkraudavo teigiama energija. 

Sėdėjau savo vietoje prie lango pačiame gale, kur buvo dusinančiai karšta. Skrydis jau artėjo į pabaigą. Nemiegojau, nors beveik visas lėktuvas būtent tuo ir užsiėmė. Visą laiką klausiau lengvos optimistinės muzikos ir žiūrėjau fotoaparate užsilikusias sesers gimtadienio nuotraukas. Tiesa, skrendant pasitaikė ne viena oro duobė, tačiau manęs tai visiškai negasdino. Tik pastaroji duobė buvo itin gili. Ne. Tai nebuvo duobė. Mes leidomės. Pernelyg greit. Pasižiūrėjusi pro langą pastebėjau, kad buvome jau visai neaukštai. Atsisegiau diržą ir tyliai, nežadindama savo kaimynų, nuėjau prie galinio išėjimo. Stiuardesės dar norėjo mane nuvyti, tačiau patikinau, kad galiu padėti. Šiaip ar taip, buvau net kursuose, kuriuos vadinu "Stebuklingi Kursai, mokantys skristi, kai lėktuvui charakiri". Iš tiesų, tąkart jie man padėjo. Kažkaip likau šaltų nervų ir padėjau išskleisti "lieptelius" nuo lėktuvo iki žemės. Man buvo pavestos dvi galinės eilės - 7 vaikai, 4 moterys ir aš pati. Laiku spėjau pamatyti, kad pievoje, kurioje mes jau beveik buvome nusileidę, yra ežeras. Vaikai, matyt, buvo itin išsigandę ir neįsiklausę į saugumo taisykles, nes gelbėjimosi liemenes prisisegė dar lėktuve. Išstūmiau juos visus, liepusi atsidūrus po vandeniu "maskatuoti kojomis, kol išnirsite". Jie nučiuožė "liepteliu", oru krito apie penkis metrus ir atsidūrė vandenyje, ne itin toli kranto. Aš ir keturios moterys liemenes prisipūtėm čiuoždamos į patį ežero vidurį. Kai pajutau, kad jau esu tik ore, išgirdau spiegimą. Pastebėjau didžiulę ugnį. Tuomet atsidūriau po vandeniu, tačiau net ten girdėjosi sprogimas. Išnirusi pamačiau kitame ežero krante liepsnojantį lėktuvą. Netoli priešingo plūduriavo vaikai. Ėmiau plaukti link jų, liepusi nejudėti, o moterims sekti paskui. Laimei, ežeras buvo nedidelis. Nors jame praleidome nedaug laiko, išlipę visi tirtėjome. Noras susikurti ugnį, kai už nedidelio atstumo degė lėktuvas, buvo absurdiškas, bet jis buvo. Tačiau aš nenorėjau eiti prie lėktuvo. Nenorėjau matyti išdarkytų kūnų. Vaizdavausi, kad matau juos iš ten, kur buvau, nors tai ir buvo visiškas absurdas. Kol buvau paklydusi savo mintyse, vaikai kažkaip užkūrė laužą. Nerūpėjo kaip. Svarbiausias buvo laužas. 

Netrukus prie mūsų nusileido straigtasparnis. Visus nuskraidino į ligoninę, klausinėjo vardų ir pavardžių, iš kur mes, kokio amžiaus esame, kaip išsigelbėjome. Pranešė artimiesiems, kad esame gyvi. Kiekvieną atskirai nuvedė pas daktarą, kuris turėjo mus apžiūrėti, vėliau - pas psichologą. Iš pirmojo daktaro išėjau greičiausiai, mat neturėjau jokių nelaimės žymių, išskyrus permirkusius drabužius. Pasitarnavo tie kursai ir ilgi prievarta baseine praleisti metai. Pas psichologą ilgai irgi neužsibuvau. Mano protas išliko stebėtinai aiškus. Tiesiog papasakojau, kaip viskas vyko, patikinau, kad man viskas gerai ir paprašiau daugiau niekada gyvenime nesutikti tų žmonių, kuriuos neva išgelbėjau. Bijojau jausti iš jų kažkokį spaudimą. Apskritai, nenorėjau, kad kas nors apie tai žinotų ir paprašiau, kad niekur nebūtų minimas mano vardas ar pavardė, nebūtų viešinama mano išvaizda. Ir mano prašymas buvo įvykdytas.

___________________________________________________

Ačiū tiems, kas perskaitė, jei tokių buvo. Šis kūrinys man nemažai reiškia, net jei nėra vienas iš geresnių mano darbų.

___________________________________________________

Meduti, jei vis dar liūdi, tai tikiuosi, kad greitai nebeliūdėsi. (hug) I wish to see u soon sooo much ..

M., norėčiau, kad vėl pradėtume nors kažkiek bendraut. Taip, niekad daug ir nebendravom, bet jaučiu, kad rastume apie ką pakalbėt. Jei tik abu turėtume pakankamai kantrybės. [Hah, dabar visi M.'ai, skaitantys tai, ir bent kiek mane pažįstantys, galės galvot, ar apie juos čia. ;D]

Džaste, ačiū už įdomų pokalbį šįvakar. Esi šaunus žmogus ir, manau, turim nemažai bendro. Nebeliūdėk. (hug) 

Mielieji Mano, tikiuosi, kad penktadienį ištaškysim ir Jūs per daug nepridirbsit. Įsimyliu Jus vis labiau. Norėčiau, kad dar keletas būtų kartu su mumis, bet deja deja, ne viskas yra įmanoma. O gal..? <3

J., G. ir J., pasiilgau Jūsų. Rimtai. Kad ir ką bekalbėčiau. Prisirišau juk.