M.,
Aš nekenčiu melo, bet myliu Tave. Ir nežinau, ką man daryti. Mane purto iš vidaus, kai girdžiu/matau Tavo žodžius ir esu tikra, kad jie nėra tikri. O kai pasakau, kad netikiu, Tu ignoruoji. Tarsi nebūčiau nieko sakius. Galbūt aš ir klystu. Tuomet galėtum paneigti. O jei neklystu... Kodėl meluoji? Niekaip nesuprantu, kam reikalingas melas. Jei nenori sakyt tiesos, tai ir nemeluok. Nesakyk nieko. Aš neretai noriu, kad Tavęs mano gyvenime nebebūtų. Jei nenori, kad klausinėčiau, taip ir pasakyk. Arba pasakyk, kad viską baigtume. Ir net jei išsiųsčiau šitą laišką Tau asmeniškai... neatrašytum. O gal sukalbėtum ką nors nerišlaus, nelogiško, galbūt rastum kaip išsisukt. Ir aš puikiai žinau, kad Tu jauti, jog tai Tau. Bet žinau, kad atsakymo nesulauksiu. O jei vis dėlto sulaukčiau, kad ir koks jis bebūtų, nudžiugčiau, kad atrašei. Bet ką aš čia. Nai-vuo-lė. Žinai, kodėl nesiunčiu asmeniškai? Nes nenoriu, kad supyktum. Juokinga? Nesiginčiju. Bet abiems bus lengviau, kai kartu apsimesime, jog šio laiško/įrašo nebuvo. Juk visuomet taip būna. Bet kad žinotum - aš pykstu. Dėl to, kad Tu esi vienintelis žmogus, pažįstantis ne tik Žygimantę, bet ir Vakarę, o kartais, labai labai kartais, ir Vakariuką. Ir aš tikėjausi, kad tai bus labiau įvertinta. Nebūtina atsakyti tuo pačiu. Tik vertinti.
Tavo.
Vakarė.
Arba [šiuo metu] - Vakariukas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą