?

Kai buvo noras, nebuvo galimybių. Kai galimybių yra, nebėra noro. Šiaip jau nenorėčiau tuo tikėti. Skaudu suvokti. Kaip skaudu suvokti, kad kažko nebėra ar greit nebebus gyvenime. Sunku pašalinti iš skaipo kontaktų. Tarsi kaskart, pamačius online ir viską iš naujo prisiminus, būtų lengviau. Bet aš vistiek nenoriu nenoriu nenoriu tikėti, kad kažkas nebeturi noro. Atsiradau tada, kai manęs reikėjo. O dabar nebereikia. Iš tiesų, aš juk nesu patogi. Taip, aš galėčiau tiesiai šviesiai paklaust, ar aš reikalinga. Sakytų, kad taip. Arba paklaust, ar tebėra noras. Sakytų, kad žinoma, bet kažkas [sugalvotų ekspromtu] trukdo. Arba kažką panašaus į:"Vakare [taip, būtent: Vakare. taip kreipiamasi tada, kai norima šnekėt/atrodyt rimtai], tu juk sakei, kad viskas gerai ir tu rami.  O dabar? Tik  nereikia..." O iš tiesų visa tai reikštų, kad nenorima pasirodyt nemandagiai ir bandoma išsisukti nuo atsakymo. Ir tikrai, gal ir nekvaila būtų viską pabaigt. Bet jau geriau mirsiu nei gyvensiu atsisakius. Net palyginimo nesugalvoju tokio, kuris apibūdintų mano netektį. Išsisėmiau? 

But still ... am i necessary for u?