Everybody's dancin' in the moonlight...
Nedaug trūksta iki ašarų, tad geriau jau neleisiu muzikos. Nesugebėsiu surasti nieko, kas pakeltų mano nuotaiką. Būtų pakenčiama, jei ne ausis, nosis ir gerklė, pereinanti į bronchitą. Be antibiotikų niekaip, žinoma. Nesiruošiu sirgti. Svarbiausia, kad dabar skrandis atlaikytų. Apskritai, šaunu viskas. Pirma pradžia - pusė darbo, kaip sakoma. Nors negera bus, jei pabaiga bus be to, kas dabar slysta iš rankų. Kaip gaila, kad ne viskas priklauso nuo mūsų pačių. O jei priklausytų, aš nebūčiau viena. Visomis prasmėmis. Jos manęs nepaliktų. Jos būtų kartu. Jos neslystų iš rankų. Jos nedingtų kaip į vandenį. O jie... Jie būtų. Tiesiog būtų su manimi. Kartu. Jokiu būdu ne atskirai. Prarasti yra sunku. Bet ištversiu. Visi ištveria. Žmonės turi erzinančią savybę dingti kartu. Todėl ištverti yra sunkiau. Mane išmokė vieną žodį. Jo reikšmę. Daug dalykų išmokė. Ir atėmė tuo pačiu. Nors ne... Neatėmė. Pati atidaviau. Su meile, džiaugsmu, tikėjimu. O man? Turėjau ne pilną pusmetį džiaugsmo. O dabar turiu svajones. Ir gal tikrai reikia pagaliau pasirįžti ir paklausti. Aš nepyksiu už tiesą. Kad ir kaip ji mane sužeistų. Nelengva, bet bent žinosiu. Jei visgi tiesa nebus skaudi, gal kas nors pasikeis. Bet juk mano minčių niekas neperskaito, tad logiška, jog negaunu to, ko noriu. Kažin, susisieksiu šian, ar ne. Tikiuosi, kad taip.
Without you i'm like immortal suicide...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą