Tai turėjo būt optimistiška.

Visi tokie vasariški. Į veidus įsistatę mėnulio pjautuvus, ir vaidina laimingus. Aš žinau, kad tai lengva. Ir tą mėnulį nusiraškyti nuo dangaus nėra sunku. Jei pati nesugebėčiau - paprašyčiau ko nors, bet nenoriu. Man negera nuo tų dirbtinių, idealios formos šypsenų. Nuo juoko, kuris įtikina tik tuos, kurie apžiūrinėja knygų viršelius, tačiau pačių knygų neskaito. Bet yra aplinkui tų tikrų. Tokių, kurie uždega savo entuziazmu. Akimis tarsi apkabina ir tuomet taip gera pasidaro. Šilta. Tuomet grįžti į namus ir atrodo, kad peilis susmigo į širdį ir ją išdraskė. Prisimeni, jog tie, kurie apkabindavo realiai, dabar gerokai toliau už mėnulį. Bet sunku. Sunku nustot tuos žmones vadint draugais. Kai dar dega viltis. Net jei kaskart paskambinus ar parašius Tau neatranda laiko. Net jei nebenori Tavęs matyt. Ir tie netesėti pažadai. Tiksliau, nebetesimi. Dalis manęs džiaugiasi dėl geresnio (buvusių?) draugų gyvenimo, o likusioji yra traukiama į juodąją skylę, nes man tebereikia. Turiu iš kažkur atrast savy jėgų ir sustiprėt. Gal sustiprėjus grįžtų ir senieji draugai? O šitą išbraukiam. Gal man jų tiesiog nebereiktų? Aš prižadu sau, jog susitvarkysiu. Atrasiu giliai savy jėgų. Ieškosiu to, kas malonu ne tik aplinkiniams, bet ir man pačiai. Ir pagaliau, yra dalykų, kuriuos aš privalau padaryti dėl savęs. Reikia ieškoti džiaugsmų mažuose dalykuose, jei didelių šiuo metu nėra. Sėkmės man pačiai. Ir Jums. [jei kas nors beskaito.]