*

Visiškoj visiškoj depresijoj jaučiuos dabar. Aš negaliuuuu, kai sunku man. noriu noriu noriu vėl Rytučio. Rytučis yra mano, aš esu Rytučio. Viskas. Šventa. Aš nebūsiu to, kieno dabar oficialiai esu, ir jis nebus mano, kaip oficialiai yra. Girdit? Nebus. Rytučis - pirmas ir vienintelis TIKRAS. Negaliu dabartinio net įvardint. Nepatinka man. Neskamba. Nesiderina nei prie vardų mano, nei prie pavardės. Kad ir kas bebūtų, kad ir ką besakyčiau, jis nėra mano. Jį man įmetė į gyvenimą ir liepė būt, nepaisydami, ko noriu aš. Ir net jei ta tebelikusi viltis yra labai labai kvaila ir tuščia, aš tikėsiuos. Tikėsiuos, kad viskas buv kaip buvo. Aš Rytučio, Rytučis - mano. Kvaila, žinau. Kvaila taip elgtis ir taip jaustis, bet man nesveikai neįmanomai negera. Sunku sunku. Taip, man prasideda depresija, whisch isn't good at all. And now I'm not too blessed to be stressed.


P.S. Niekad gyvenime nebūsiu Myliukė. Ir nesirgsiu už Myliukus. Aš Širdukė Širdukė Širdukė. Ir aš TIK už Širdukus. Tik už juos.*