~

Mergaitei liūdna. Ne dėl to, kad kai ji sėdi namie, jos draugai linksminasi. Ji pati pasirinko tokį vakarą. Žinojo, kad draugai nuotaikos nepakels, tad pasiliko liūdėti viena ir nenorėjo gadinti kitiems nuotaikos. Keista. Vietoj to, kad žiūrėtų komedijas, a la siaubo filmus (kurių visiškai nebijodavo) arba kokį trilerį, kur nėra meilės, ji pasirinko vieną iš tų romantinių filmų. Ne, jis tikrai nebuvo prastas, tačiau mergaitę dar labiau nuliūdino. Ji norėjo įsijungti filmą dar kartą, žiūrėti į netobulą dviejų žmonių meilės istoriją ir taip dar labiau (sąmonigai, beje) save skaudinti. Žinojo, kad būtų apsiverkusi, jei už sienos nebūtų tėvų. Taip pat žinojo, kad mielai visu garsu pasileistų Pink Floyd'us ir klausytų per savo 7.1 garso sistemą. Tik jai trukdė tai, kas buvo už sienos, virš lubų ar po grindimis. Jiems tai tikrai nebūtų patikę. Kad nugalėtų savo liūdesį, ji jau buvo parašiusi visiems savo pažįstamams, tačiau niekas nenorėjo su ja kalbėti. Norėdavo tik tada, kai ko nors reikėdavo. Arba kai ji būdavo linksma ir organizuodavo vakarėlius. Tiesa, keletą žmonių praleido. Vienam negalėjo parašyti, o kitam ... su kitu buvo be galo sunku. Ji nebežinojo, ką daryti - rašyti kasdien, siekiant išlaikyti draugystę, naiviai tikėtis pačiai sulaukti žinutės, o galbūt visiškai atsiskirti nuo to žmogaus. Ji nežinojo. Ir liūdėjo. Ir vis dar nežino. Ir vis dar liūdi.